zokoninkas

×zõkoninkas (-nykas; M), -ė smob. (1) I, NdŽ, zokõninkas (1) KŽ, zokoniñkas (2) KŽ 1. Sut, Rtr žr. zokaninkas 1: Aš misliju, kad po velniais nepadirbtų mane kokiu zokoninku Žem. Sužinojo kaimo moterėlės, davatkos, zokoninkės ir paleido savo liežuvius A.Vien. Vieną kartą apsigulęs ten zokonykas, tai ir nusiklausęs, kad ji vis kalba ir kalba poterius ir nepasako ant galo „amen“ Sln. Pasaka yra užrašyta, jog apkyrėjus zokonykams dominikonims Falkenavo kloštoriuose Paembakė[je] viena džiūvusia žuvia bemisti, metūse 1245 išleidusys du zokonyku į Rymą guosties popiežiuo S.Dauk. Teipo kaip ne tiektai apaštalai, bet ir daug tūkstančių mūčelnykų, zokonykų, išpažinėjų ir mergų šventųjų padarė DP324. 2. sm. vokiečių riterių ordino narys: Tą ruskių viršystę latvių žemėje matome ir iš to, kad vyskupas Albertas, 1209 m. per Arnoldą zokoninką padarydamas sandorą su ruskiais, pažadėjo mokėsiąs paprastą duoklę ir iškilmingai pripažino valdžią D[idžiojo] kuningaikščio ruskių A1883,228. Ant galo smarkiai įkyrūs buvo kryžeiviai zokoninkai A1884,6.